Kodėl šventė ne šventė?

Sveiki visi! Aš esu Laimonas, o trumpiau sakant – Laimis. Esu studentas, paskutinio kurso studentas. Naudodamasis proga, norėčiau visus pasveikinti su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiu. Su kovo 11- ąja mielieji !!! Kuriam piliečiui ši šventė suteikia laimės? Atsakysiu – visiems. Kodėl ji suteikia laimės? Todėl, kad šiandien laisvadienis. Nereikia eiti į darbą, nereikia į studijas, nereikia į mokyklą, žodžiu visi laimingi dėl to, kad galės pailsėti nuo to, ko labiausiai nemėgsta. Kyla klausimas, kas pavogė šventinę nuotaiką? Kur dingo tas patriotiškumas, kuris buvo toks ryškus sąjūdžio laikais?

Kas antras pažystamas manęs klausinėja, ką aš veiksiu baigęs studijas? Į šį klausimą daugelis studentų atsako, kad nieko nežino, tai tarp tų daugelio esu ir aš. Toliau tęsti mokslus nėra pinigų, o rasti darbą pagal specialybę šansai tokie kaip loterijoje laimėti milijoną. Antras klausimas būna: „- Į Angliją dirbti nevažiuoji?“. Tada galvoje pradeda suktis įvairios mintys, gal tikrai reikia išvykti, ką aš čia gero nuveiksiu, arti už 800 litų ir gyventi nuo algos iki algos (neduok dieve į skolas įklimpti, oi tiksliai aš jau jose, bankai už mokslo išlaidas mane į kampą užspaus) ar arti už 500 svarų ir normaliai gyventi, dar pataupant vardan skolų. Bet ar dėl to po velnių aš studijavau, kad papildyčiau Lietuvos bedarbių gretas, ar tam aš auditorijų suolus tryniau, kad anglų fabrikų darbo našumą didinčiau!!!? Aš noriu likti Lietuvoje. Gal daugeliui juokingai tai skamba, bet tikrai to noriu! Bet valstybė man pasiūlyti gali...tikriausiai nieko....

Prieš keletą savaičių, netikėtai susipažinau su tokiu verslininku ir jis man parodė kuom užsiima – dirba tinklinio marketingo kompanijoje. Darbas namie, laisvu darbo grafiku man visai patiko, ir 1000 dolerių alga, kuri, be abejo auga, mane tenkina, o kas svarbiausia, galiu dirbti ir užsidirbti Lietuvoje!!! Dirbu dabar Rusijos kompanijoje ir mokesčius moku Lietuvai, kaip didinu Lietuvos biudžetą rusų pagalba. Bet ką aš galiu padaryt, kad lietuviai man nieko nesiūlo, jie tiesiog veja nuo savo ofisų norinčius dirbti (aišku visi kaip džiunglėse kovoja dėl vietos po saule), o rusai duoda darbo tiek, kad spėk suktis. Tai dabar dirbu kai noriu, susitinku su draugais, turiu laiko studijoms, žodžiu darau viską ką noriu ir laukiu pirmųjų pinigų. Tiesiog širdis dainuoja, kai darbas teikia malonumo, kad esu pats sau bosas ir darau tai ką noriu!!! Ar ne puiku būtu, jei visi lietuviai būtų tokie kaip aš? Argi nebūtų nuostabu matyti daug besidžiaugiančių gyvenimu žmonių? Manau tada, niekas nekeiktų valdžios, o tiesiog džiaugtųsi, kad jie yra laisvi ir kovo 11 – oji taptų ne šiaip eiliniu laisvadieniu, bet džiugia švente!