Ar prasikals Lietuvoje ekonominio švietimo daigai?

Dabar madinga dėl visų mūsų nelaimių kaltinti sovietmetį. Bet gal taip ir yra. Ypač dėl graudžiai žiojinčių mūsų ekonominio švietimo skylių. Juk būtent sovietų valdymo metais buvo viešai teigiama, kad pinigai yra kažkas tokio, apie ką geriau garsiai nekalbėti, o net ir atšilimo, persitvarkymo ir ankstyvosios nepriklausomybės laikais verslas buvo irgi neaiškus ir nešvarus dalykas.

Dėl verslo skaidrumo galima iš dalies sutikti, o štai asmeninių finansų valdymo tabu šeimoje virto tikra kelių kartų tragedija. Nuo vaikystės nesuvokdami pinigų teikiamų galimybių, grėsmių ir kartu su tuo ateinančios atsakomybės, šimtai tūkstančių lietuvių ir dabar yra ekonominiai beraščiai, nesugebantys elementariai suvesti mėnesinio šeimos balanso ir pamatyti, kur dingsta pinigai, kurie galėtų ir nedingti. Jau nekalbant apie tokius dalykus, kaip verslo spaudos ar naujienų internete skaitymas prie rytinio kavos puodelio, stebint kas vyksta su tavo investuotais pinigais.

Vaikų ekonominis švietimas Vakarų pasaulyje yra viena svarbiausių mažųjų intelekto ugdymo formų. Ne visi taps bankininkais, finansų makleriais ar verslininkais, tačiau visi turi suvokti pinigų vertę, sugebėti gyventi pagal pajamas ir protingai planuoti išlaidas. Per bendruomenės šventes Jungtinėse Valstijose vyksta mugės,kurių metu vaikai gauna žaislinių pinigų pramogoms ir vaišėms. Veikia bankas, kuris suteiks paskolą, jeigu užsižaidęs mažylis greitai išleis visus pinigus. Bet tik vieną kartą ir iš karto įspės – naudok savo pinigus protingai, nes jei iš karto išleisti ir norėsi vėl – daugiau paskolos nebus, verk neverkęs. Ir vaikai supranta, kad pinigai yra baigtinis dydis, jie nekrenta iš dangaus ir beribis išlaidavimas yra artimiausias kelias į bankrotą, o mažųjų atveju – ašarų pakalnę matant, kaip kiti perkasi žaislus ir skanėstus, o tu jau nebegali, nes paskubėjai „suvartoti savo“.
Progresyvusis švietimas persikelia ir į internetą. Tinklalapis www.moneyinstructor.com siūlo ekonomikos ir finansų planavimo pamokas vaikams nuo darželinukų amžiaus iki šeštos ar septintos klasės. Be abejo, čia nerasite Keinso teorijų ar makroekonominių rodiklių. Pamokos iliustruotos spalvingais grafikais, žaisliniais pinigais, kurių pagalba mažieji pažindanami su pačiais finansiniais pradmenimis.

Negalima teigti, kad ekonominis vaikų švietimas Lietuvoje yra visiškai apleistas. Kai kuriose mokyklose vyksta ekonomikos pamokos (beje, kai kur kaip metodinė medžiaga naudojamos „Pinigų kartos“ laidos), neseniai finansų ekspertai skaitė parodomąsias paskaitas Lietuvos mokyklose.
Šios pamokos – tai socialinės programos „Renkuosi mokyti!“, pritraukiančios į mokyklas dirbti jaunus mokytojus, dalis. „Renkuosi mokyti!“ savaitės metu savo srities profesionalai veda tikras pamokas mokyklose.

Trijuose Lietuvos miestuose veikia finansinio savarankiškumo mokyklos, skirtos 9-14 metų vaikams, tačiau jos mokamos ir nepigios – kursai kainuoja apie 1000 litų.
Tad tam tikri ekonominio švietimo daigai kalasi jau ir mūsų šalyje, tačiau iki sisteminio visuomenės ir jaunimo mokymo dar toloka. O tai turėtų būti vienas iš pagrindinių mūsų švietimo sistemos prioritetų, jei norime auginti išsilavinusią ir pridėtinę vertei šaliai kuriančią kartą.

www.pinigukarta.lt

Laisvę gyvenimui!

Sekmadienis – kokia nuostabi diena. Tirpsta sniegas, bunda gamta, nerealus dalykas tas pavasaris. Ir ta nuostabi diena tęsis iki pat vakaro. O kodėl tik iki vakaro? Ogi todėl, kad vakare sedėsim prie televizoriaus, sureguliuosim žadintuvus ir pradėsim dėjuoti, kaip blogai, kad baigėsi savaitgalis, vėl į darbą.

Pirmadienis. Suskamba žadintuvas. Primerktom akim ieškome išjungimo mygtuko. Paspaudę jį dar gulime ir mąstome kaip būtų gerai nors 15 minučių pamiegoti. Po to greitai šokame iš lovos, bėgame į vonią, lendame į drabužius, greitai užkandame ir išlekiame į darbą. Pakeliui, esant galimybei, nusnūstame. Darbe vis žiūrime į laikrodį ir laukiame pietų. Papietavę žiūrime į laikrodį ir laukiame darbo pabaigos. Po darbo lekiame į parduotuve, perkame būtiniausius dalykus, to ko reikia šeimai. Namie ištiesę kojas žiūrim televizorių ir nelaukiame ryto, kai vėl teks eiti ten, kur laikas bėga dešimt kartų lėčiau. Ir taip kas diena, keturiasdešimt metų, iki pat pensijos, ta pati rutina, tie patys pojūčiai. Vienintelis geras dalykas tai alga, kuri taip pat jau yra kaip ir ne mūsų ( sumokame mokesčius, gražiname skolas, žodžiu suplanuojame iš anksto kur išleisime pinigus). Taigi, logiškai mąstant, mūsų gyvenimas yra laikas nuo darbo pabaigos iki to laiko, kai einame miegoti. Kas gali paneigti mano žodžius?

Ar galime tada sakyti, jog mes nugyvenome prasmingą gyvenimą? Nemanau. O kas po sunkių darbo metų norės „džiaugtis“ pensiniu amžiumi?

Ne per seniausiai, man teko pabuvoti poliklinikoje. Visi žinote kokios būna eiles, o tose eilėse 70 % laukia pensinio amžiaus žmonių. Tai nori nenori tenka nugirsti jų pokalbius, o pokalbių potekstė dažniausiai būna “Kas blogiau gyvena“, na žodžiu visi pasakoja savo istorijas ir laimi tas, kuris sulaukia daugiausia užuojautos. Tema buvo apie tai kas mažiau išleidžia pinigų. Tai viena močiutė pareiškė, kad jai savaitei užtenka 30 lt!!! Juk tai visiškas žmogaus bankrotas. Tai dėl to mes dirbame, mokame mokesčius, kad sulaukę pensijos bankrutuotume? Daug mokomės, sunkiai dirbame, galų galiausiai bankrutuojame? Aš to tikrai nenoriu!!! Ir ką mums reikia daryti, kad ištrūktume iš šito užburto rato? Iš kur mums reikia gauti nenutrūkstamą pajamų šaltinį, kuris duotu mums pinigų nesvarbu ar mes dirbame ar nedirbame?

Ir vuolia! Išeitis yra!!! Mes galime sukurti dainą, kurios klausysis visas pasaulis, už kiekvieną grojamą dainą mes gausime pinigų už autorines teises iki pat mirties, o po mirties gaus ir mūsų vaikai. Arba galime parašyti gerą knygą, kuri sulauks didelio populiarumo ir bus perkama, taigi, turėdami ypatingą talentą ir investavę reikiamą sumą pinigų užsidirbame pasyvias pajamas. Argi nenuostabu!!! Būtų nuostabu jei mes visi turėtume ypatingą talentą muzikai ar rašymui... Ką daryti tiems, kurie dar neatrado savyje slypinčio talento? Ir iš šios situacijos galima išsisukti(ar gi nelanksti būtybė tas žmogus?). Mes galime pasinaudoti tinklinio marketingo pagalba ir susikurti pasyvias pajamas! Mums tereikia investuoti nedidelią sumą pinigų ir šiek tiek padirbėjus atgauname savo investicijas ir dar jas padvigubiname, po to patrigubiname ir taip toliau. Tinklinis marketingas yra nuostabus tuom, kad investuodamas gauni prekę, taigi pinigai nėra paleidžiami vėjais. Dirbdamas pats gali pasirinkti darbo metodus, gali susiburti savo darbo komandą, bendradarbiais gali tapti žmonės iš bet kurio pasaulio kampelio. Kol tu miegi, tavo bendradarbis iš kitos planetos pusės uždirbinėja tau pinigus. Tiesiog super!!! Kurioje dar darbovietėje taip galima dirbti? Aš tokios nežinau. Mano manymu, žmonės norintys turėti pasyvias pajamas, notintys būti nepriklausomi, dirbti taip kaip jiems patogu, turėti savo verslą ir kas svarbiausią uždirbti didelius pinigus privalo save išbandyti tinkliniame marketinge.

Taigi, mielieji lietuviai, nepramiegokime tik pradedančio riedeti pinigų traukinio, kad netektų vėliau šokti į paskutinį vagoną ir grūstis jame ar paprasčiausiai bėgti iš jo paskos. Turime progą užsidirbti tai ir užsidirbkime!!!

Kodėl šventė ne šventė?

Sveiki visi! Aš esu Laimonas, o trumpiau sakant – Laimis. Esu studentas, paskutinio kurso studentas. Naudodamasis proga, norėčiau visus pasveikinti su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiu. Su kovo 11- ąja mielieji !!! Kuriam piliečiui ši šventė suteikia laimės? Atsakysiu – visiems. Kodėl ji suteikia laimės? Todėl, kad šiandien laisvadienis. Nereikia eiti į darbą, nereikia į studijas, nereikia į mokyklą, žodžiu visi laimingi dėl to, kad galės pailsėti nuo to, ko labiausiai nemėgsta. Kyla klausimas, kas pavogė šventinę nuotaiką? Kur dingo tas patriotiškumas, kuris buvo toks ryškus sąjūdžio laikais?

Kas antras pažystamas manęs klausinėja, ką aš veiksiu baigęs studijas? Į šį klausimą daugelis studentų atsako, kad nieko nežino, tai tarp tų daugelio esu ir aš. Toliau tęsti mokslus nėra pinigų, o rasti darbą pagal specialybę šansai tokie kaip loterijoje laimėti milijoną. Antras klausimas būna: „- Į Angliją dirbti nevažiuoji?“. Tada galvoje pradeda suktis įvairios mintys, gal tikrai reikia išvykti, ką aš čia gero nuveiksiu, arti už 800 litų ir gyventi nuo algos iki algos (neduok dieve į skolas įklimpti, oi tiksliai aš jau jose, bankai už mokslo išlaidas mane į kampą užspaus) ar arti už 500 svarų ir normaliai gyventi, dar pataupant vardan skolų. Bet ar dėl to po velnių aš studijavau, kad papildyčiau Lietuvos bedarbių gretas, ar tam aš auditorijų suolus tryniau, kad anglų fabrikų darbo našumą didinčiau!!!? Aš noriu likti Lietuvoje. Gal daugeliui juokingai tai skamba, bet tikrai to noriu! Bet valstybė man pasiūlyti gali...tikriausiai nieko....

Prieš keletą savaičių, netikėtai susipažinau su tokiu verslininku ir jis man parodė kuom užsiima – dirba tinklinio marketingo kompanijoje. Darbas namie, laisvu darbo grafiku man visai patiko, ir 1000 dolerių alga, kuri, be abejo auga, mane tenkina, o kas svarbiausia, galiu dirbti ir užsidirbti Lietuvoje!!! Dirbu dabar Rusijos kompanijoje ir mokesčius moku Lietuvai, kaip didinu Lietuvos biudžetą rusų pagalba. Bet ką aš galiu padaryt, kad lietuviai man nieko nesiūlo, jie tiesiog veja nuo savo ofisų norinčius dirbti (aišku visi kaip džiunglėse kovoja dėl vietos po saule), o rusai duoda darbo tiek, kad spėk suktis. Tai dabar dirbu kai noriu, susitinku su draugais, turiu laiko studijoms, žodžiu darau viską ką noriu ir laukiu pirmųjų pinigų. Tiesiog širdis dainuoja, kai darbas teikia malonumo, kad esu pats sau bosas ir darau tai ką noriu!!! Ar ne puiku būtu, jei visi lietuviai būtų tokie kaip aš? Argi nebūtų nuostabu matyti daug besidžiaugiančių gyvenimu žmonių? Manau tada, niekas nekeiktų valdžios, o tiesiog džiaugtųsi, kad jie yra laisvi ir kovo 11 – oji taptų ne šiaip eiliniu laisvadieniu, bet džiugia švente!